Prof. dr. Ingrida Žindžiuvienė: „Kalba – tai turtas, kuris nesudegs“
Stebint geopolitinius procesus pasaulyje, solidarizuojantis vienybėje už Ukrainos siekius, išryškėja kalbos, kaip žmogiškosios jungties, svarba. Tampa aktualus kalbos vaidmens šiuolaikiniame pasaulyje suvokimas. Gimtoji kalba – tarsi mūsų tėvai, seneliai, protėviai, kurie gyvena mūsų prisiminimuose ar, laimei, tebėra šalia. Kitos kalbos – mūsų draugai ir svečiai (kviesti ar nekviesti). Tik nuo mūsų priklauso, kaip mes juos priimame: kaip draugaujame ir kuo vaišiname? Kiek laiko su jais praleidžiame? Kaip puoselėjame tą draugystę ar bendrystę? O gal norime savo ateitį sieti ne tik su viena ar dviem kalbomis, bet su keturiomis, penkiomis? Ar skaitome ir bendraujame kitomis kalbomis, gal dainuojame, o gal žiūrime filmus originalo kalba su subtitrais, tokiu būdu treniruodami ne tik savo klausą, bet ir gilindami smegenų vingius? O gal kalbos – mūsų draugai – mus skatina keliauti ir pažinti pasaulio įvairovę, kitus žmones, atpažinti įvairių šalių valgių pavadinimus, neišsimušant iš vėžių, kai norime kavos su pienu ir net Lietuvoje teisingai itališkai ištariame žodį „latte“ (kirtis ant pirmojo skiemens), nors vis dar galime girdėti tarsi prancūzišką žodžio tarimą (neteisingai dėdami kirtį ant balsės „e“).