Esate patyrusi kalbininkė profesionalė. Kas Jums yra svarbiausia pedagogo darbe?
Dėkoju Jums už tokį įpareigojantį įvertinimą. Kalbant apie pedagoginį, andragoginį darbą, pirmiausias, svarbiausias dalykas man – mokytojo/dėstytojo santykis su studentu/mokiniu. Kolegiškas santykis, paremtas pagarba, ne kuriantis įtampą, bet atveriantis vienas kitam laisvę bendrauti, mokytis, išmokti, veikti. Ir be abejo, pagarba žodžiui. Be pagarbos žodžiui negali būti nė kalbos apie mokymąsi, tuomet tai veikiau mechanika, bet ne lankstus, kūrybiškas procesas, kuris artimesnis menui, bet ne sportui, varžymuisi. Kita vertus, be drausmės, savistabos irgi ne ką mokymesi tepasieksi. Tad kaip matot, mano fragmentiški pamąstymai labai jau ,,šakoti“, nes daug kas svarbu.
Pedagogo/ dėstytojo darbas nelengvas, pilnas įvairių iššūkių. Ar esate patyrusi pilnatvę profesinėje veikloje?
Labai įdomus klausimas.. Nors apie tai nesu susimąsčiusi, bet didesnę ar mažesnę pilnatvės ,,dozę“ (juk pilnatvė – kaip ir begalybė – neapčiuopiama, nesuvaldomai plati) profesinėje veikloje patiriu nuolat. Pilnatve vadinčiau gilų pasitenkinimą, atliekamos veiklos prasmės jutimą. Be to turbūt negalėčiau dirbti. Kartais pilnatvė – lyg palaima, išgirdus studentų įvertinimus, kartais pilnatvę juntu ne dėl išorės faktorių, tačiau tada, kai įstengiu tarytum pati save viršyti, kai manau, kad kažko nesugebėčiau, bet vis dėlto ryžtuosi imtis darbo ir jį sėkmingai baigti. Pilnatvės jausmas randasi ir tada, kai suvokdama savo ribotumą, kiek praplečiu tas ribas ir tampa erdviau būti ir veikti toliau. Profesinė veikla – lyg kelias. Ėjimas. Patiriama sėkmė, o dažnai ir nesėkmės galiausiai vis tiek veda į geresnį savęs, kitų, pasaulio pažinimą, o tai ir yra tikroji pilnatvė.