Esate patyrusi kalbininkė profesionalė.  Kas Jums  yra svarbiausia pedagogo darbe?

Pedagoginį darbą dirbu 29 metus. Mokytoja būti svajojau nuo mažens, nes turėjau nepaprastai gerą pirmąją mokytoją ir reiklią, bet nuostabią klasės auklėtoją Lazdijų vidurinėje mokykloje (dabar Motiejaus Gustaičio gimnazija).  Pradžioje, labai norėjosi suteikti mokiniams ir studentams kuo daugiau žinių ir perteikti tai, ką moku ir žinau pati geriausiai. Dabar gi noriu sudominti juos kalbomis ir parodyti, kaip gera mokėti ne vieną, o keletą užsienio kalbų, kaip puiku, taisyklingai kalbėti savo gimtąją kalba, pažadinti jų susidomėjimą pasaulio įvykiais per kalbas, nebūti abejingiems nei žmogui nei gamtai.   

Pedagogo/ dėstytojo darbas nelengvas, pilnas įvairių iššūkių. Ar esate patyrusi pilnatvę profesinėje veikloje?

Manyčiau, kad taip, nes niekuomet nenorėjau dirbti niekuo kitu, tik dėstytoja. Kartais susimąstau, kad galbūt reikėtų sumažinti darbo krūvį, nes ilgiau užtrunku pasiruošimui. O  taip pat ir apie tai, kad jauniems žmonėms tikriausiai norisi jaunesnių dėstytojų ir man vertėtų paieškoti ramesnio darbo, tačiau vis dar sulaukusi gerų žodžių iš studentų ir tokiu būdu „pasitikrindama save“ laiminga dirbu toliau.

Kokiomis vertybėmis vadovaujatės ugdydama jaunąją kartą?

Šias vertybes aš atsinešu iš savo tėvų namų: gėrį žmogui, gamtai; sąžiningumą kitiems ir sau; padorumą, darbštumą ir tikėjimą. O pedagogo darbas be jau minėtų reikalauja kantrybės, meilės ir pagarbos. 

Ar patinka eksperimentuoti klasėje/ auditorijoje? Ką jums reiškia sąvokos eksperimentas/ naujovė kalbų mokyme? Papasakokite plačiau.

Taip, eksperimentuoti patinka labai, nes kiekviena paskaita, tai naujas eksperimentas. Kiekviena studentų grupė yra išskirtinė ir vieninetė tokia, o kiekvienas studentas yra skirtingai įdomus ir nepakartojamas, todėl tam, kad surasti kelią tiek į jo širdį ir protą, reikia įvairių tiek elgesio būdų, tiek mokymo metodų. Kartais tenka ilgai pasukti galvą, koks metodas yra efektyviausias, įdomiausias ir galų gale ne vis įdomūs gali būti efektyvūs, tuomet, kaip įrodyti, jog šis metodas ar užduotis yra reikalinga ir naudinga ne man, o jaunuoliui. O dabar paskaitos nuotoliniu būdu tai tikrai nuolatinis eksperimentas ir kasdienis mokymasis, ne tik mokymas.

Ar Jūsų darbe vis dar yra erdvės norui daugiau sužinoti, išmokti?

Tikrai taip, ir tai labai džiugina. Nes kiekvienais metais atsiranda studentų, kurie nori sužinoti daugiau ir įdomiau. Taip pat ir kolegos skatina pasitempti, nes jų darbai, jų pasidalinta patirtis sukelia norą ne tik išbandyti tai, ką jie daro, bet atrasti ir pačiam kažką nauja, dar neišbandytą metodą ar knygą. 

Kaip vertinate pedagogo ir mokinio/ studento tarpusavio ryšius, dermę?

Ryšys tarp studento ir dėstytojo būtinas, ir ne bet koks, o tarpusavio supratimo ryšys. Studento noras išmokti, o dėstytojo noras padėti išmokti – turėtų būti jungiamoji grandis. Visa kita – jų susitarimas. Labai išgyvenu, jeigu nesiseka tai ilgai padaryti. Kuo ilgiau trunka šis tarpusavio derinimasis, tuo labiau prarandamas laikas mokslui ir maloniam bendravimui.

Gyvename Covid -19 krizės metu. Kas tai- grėsmė ar galimybė? Savęs išbandymas ir patikrinimas? Kaip užpildote Covid 19 atneštą tuštumą? Kokiomis nuotaikomis gyvenate šio laikotarpiu?

Man teko laimė kiekvieną semestrą nors po vieną mėnesį bendrauti su studentais „gyvai“, nes dirbome dvi savaites auditorijose ir dvi savaites nuotoliniu būdu,  t. .y mišriai, todėl pradėję dirbti tik nuotoliniu jautėmės tiek aš tiek studentai drąsiau. Į šį išbandymą žiūri kaip galimybę: išmokti naujo, pažinti kitokius metodus, bendravimo būdus ir išgryninti tai, kas tikrai svarbu ir aktualu studentams ir reikšminga man pačiai, ar mano artimiesiems. 

Kaip vertinate Švietimo ir mokslo ministerijos,  vadovų, atsakingų už institucijų veiklą  pandemijos metu, veiklą?  Gal galite pasidalinti su kolegomis savo darbo Covid-19 metu patirtimi?

Mano nuomone, Vilniaus kolegijos vadovybės sprendimai ir nutarimai buvo laiku ir konkretūs. Pagrindinis dėmesys studento ir dėstytojo sveikatai, toliau kiekvieno fakulteto bendruomenė turėjo pasirinkimo laisvę ir sprendė, kas jiems priimtina tam, kad pasiektų kiek tik įmanoma tokiomis sąlygomis geriausią rezultatą. Dėstytojams buvo suteikta visa informacija ir ji atnaujinama kas savaitę, parengta visa būtina darbui nuotoliniu būdu medžiaga. Pradžioje mes su Užsienio kalbų centro dėstytojais kas savaitę bendravome virtualioje aplinkoje. Iš dėstytojų laiškų ir prašymų pasidalinti patirtimi supratau, kad tokių juos padrąsinančių pokalbių labai reikia. Tačiau po poros mėnesių dėstytojai nurimo, įsidirbo ir „susitikimų virtualioje erdvėje“ atsisakė. Iš to supratau, kad kiekvienas suprato ir surado savo darbo metodą. Vienintelį dalyką, kurį lig šiol, kaip Užsienio kalbų centro vedėja darau, gavusi laišką, ar skambutį stengiuosi iš karto sureaguoti ar atsakyti. Todėl netiesioginiam darbui  liko labai mažai laiko.

Tęsiantis karantinui, mokyklos/universitetai  susiduria su problema: mokyti  internetinėje erdvėje. Tai- procesas, verčiantis nuolat domėtis, išbandyti, kurti ir klysti.  Kaip Jums sekasi?  Su kokiais iššūkiais susiduriate kalbą mokydami nuotoliniu būdu?

Kadangi Vilniaus kolegijoje su nuotolinių studijų studentais teko dirbti ir anksčiau, tai nebuvo naujiena. Truputėlį patirties turėjau, ji labai praverčia dabar, tačiau reikėjo suvaldyti informacijos kiekį iš įvairių šaltinių  ir nuspręsti dėl naujų metodų efektyvumo ir patikimumo. Tai buvo gana sudėtinga, nors mokėjau su TEAMS platforma dirbti, tačiau neįvertinau, jog dėl techninių nesklandumų gali viskas kiek ilgiau užtrukti. Be to reikėjo įvertinti tiek mums, tiek vadovams ir kitą dalyką: ne visi mokiniai, studentai ir tėvai turi galimybę patogiai dirbti namuose. Kai kas neturi tiek kompiuterių, kai kas neturi net tinkamos darbui vietos. Tuomet sutardavome su studentais atsiskaityti kitu metu, kitą dieną. O tai dažniausiai būdavo vakarais ir savaitgaliais. Tai didelis dėstytojų, mokytojų, studentų, mokinių ir jų tėvų atsakomybės išbandymas. Ne visiems užtenka laiko, kantrybės, o ir ne visi turi nori ar jėgų dirbti nuo 7.30 iki 24.00 val. vakaro. Kalbos mokymuisi trūksta tik neverbalinio bendravimo. Šiltą verbalinį bendravimą, kiek įmanoma jį stengiamės kartu su studentais sukurti, tačiau ne visuomet pavyksta.

Aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje. Kolegos jus išrinko į Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos Tarybą.  Koks Jūsų indėlis šios visuomeninės organizacijos veikloje, dirbančioje karantino sąlygomis? Ką galite palinkėti kolegoms?

Mano darbo indėlis šiais metais nėra didelis. Asociacijoje bendraujame elektroniniais laiškais ir rengdami virtualius posėdžius, protokoluoju, bendrauju su Asociacijos nariai. Norėtųsi pasakyti, kad veikla galėtų būti aktyvesnė, tačiau galiu užtikrinti, kad darau tiek, kiek galiu padaryti labai gerai. Asociacijos kūrimosi metais, reikalai Lietuvos švietimo institucijose, taip pat ir Kolegijoje, buvo nepaprastai geri tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Jautėme užtikrintumą darbe, poreikį kalbų, tikėjimą teigiamais pokyčiais ir geresne ateitimi. Man, asmeniškai užteko laiko ir tiesioginiam darbui, ir veiklai asociacijoje, kuri man suteikė daug galimybių ir puikių progų savirealizacijai ir saviraiškai. Tačiau kuo toliau tuo sunkiau sekasi pritraukti narių į Asociaciją, arba jie tampa nariais tik popieriuje. Taip norisi aktyvesnio darbo, palaikymo ar pritarimo iš kolegų! Deja, į kiekvieną iniciatyvą žiūrima, kaip į papildomą darbą. Iš dalies kolegas suprantu, nes pati taip dirbu: tam, kad nors dalį išlaikyti to, kas buvo anksčiau, tenka dėstyti keliuose fakultetuose, keliolika dalykų ir atlikti keliasdešimtį skirtingų darbų. Ir tai man dar pasisekė: turiu tik vieną darbo vietą – Vilniaus kolegiją! Kolegoms norėtųsi palinkėti ištvermės ir kuo daugiau reikalauti iš Tarybos narių ir patiems rodyti iniciatyvą bei įsijungti į iniciatyvias veiklas, palaikyti savo kolegas kalbininkus geru žodžiu visur ir su pagarba visiems sakyti: jis mano kolega, jis iš mūsų Asociacijos!

 

Nuoširdžiai dėkojame. Linkime sėkmės. Tegul  laikmečio sunkumai ir iššūkiai atneš vertingų  gyvenimo pamokų, bus atspirties taškas gyventi prasmingiau ir tobulėti visą gyvenimą.