Stebint geopolitinius procesus pasaulyje, solidarizuojantis vienybėje už Ukrainos siekius, išryškėja kalbos, kaip žmogiškosios jungties, svarba. Tampa aktualus kalbos vaidmens šiuolaikiniame pasaulyje suvokimas. Gimtoji kalba – tarsi mūsų tėvai, seneliai, protėviai, kurie gyvena mūsų prisiminimuose ar, laimei, tebėra šalia. Kitos kalbos – mūsų draugai ir svečiai (kviesti ar nekviesti). Tik nuo mūsų priklauso, kaip mes juos priimame: kaip draugaujame ir kuo vaišiname? Kiek laiko su jais praleidžiame? Kaip puoselėjame tą draugystę ar bendrystę? O gal norime savo ateitį sieti ne tik su viena ar dviem kalbomis, bet su keturiomis, penkiomis? Ar skaitome ir bendraujame kitomis kalbomis, gal dainuojame, o gal žiūrime filmus originalo kalba su subtitrais, tokiu būdu treniruodami ne tik savo klausą, bet ir gilindami smegenų vingius? O gal kalbos – mūsų draugai – mus skatina keliauti ir pažinti pasaulio įvairovę, kitus žmones, atpažinti įvairių šalių valgių pavadinimus, neišsimušant iš vėžių, kai norime kavos su pienu ir net Lietuvoje teisingai itališkai ištariame žodį „latte“ (kirtis ant pirmojo skiemens), nors vis dar galime girdėti tarsi prancūzišką žodžio tarimą (neteisingai dėdami kirtį ant balsės „e“). Smagu girdėti užkietėjusius greičio mėgėjus, subtiliai tariančius „Lamborghini“ („g“) ar rimtus realistus, vis svarstančius Volkswagen privalumus ir jau pradedančius suvokti kontraversiškos frazės „Das auto“ pirmo žodžio (artikelio) reikšmę. Jau turbūt nieko nebestebina vis dažniau girdimas posakis „vyšnia ant torto“ (pranc. „la cerise sur le gâteau“), nors mums jis ir skamba lietuviškai kiek neįprastai, ar ne visai tikęs posakis – atvykėlis iš anglų kalbos – „turėti gerą laiką“ (angl. „to have a good time“). Vienos kalbos mums artimos – lyg seserys ar broliai, kitos gi – galbūt seniai matyti, ar užmiršti pažįstami. Štai, kad ir ukrainiečių kalba jau tampa mums sava – lyg draugas, kurį seniai matėme, o dabar džiaugiamės sutikę, todėl ir norisi su juo būti, bendrauti, tiesiog klausytis. Džiugina ir p. Ministrės Pirmininkės teiginys, kad jau ne tik supranta ukrainiečių kalbą, bet jau ja ir bendrauja. Nebestebina ir ES šalių internautų teiginiai apie įprastinę rytmečio rutiną: „atsikeliu, geriu kavą ir klausausi Prezidento Zelenskio naktinių-rytmetinių įžvalgų“ (teisingai spėjate – būtent ukrainiečių kalba). Na, ir mes visi juk labai greitai išmokome ir kartojame šmaikščias, garbingas frazes ukrainietiškai. Prisiminėme ir kiek primirštą rusų kalbą (ypač skambiuose posakiuose). Deja, ne visada anglų ar kita kalba gelbėja, bendraujant su ukrainiečiais. Štai ties šiuo aspektu ir norėčiau stabtelėti.

Visą straipsnį galite skaityti čia.