Esate patyrusi kalbininkė profesionalė.  Kas Jums  yra svarbiausia pedagogo darbe?

Dėkoju Jums už tokį įpareigojantį įvertinimą. Kalbant apie pedagoginį, andragoginį darbą, pirmiausias, svarbiausias dalykas man – mokytojo/dėstytojo santykis su studentu/mokiniu. Kolegiškas santykis, paremtas pagarba, ne kuriantis įtampą, bet atveriantis vienas kitam laisvę bendrauti, mokytis, išmokti, veikti. Ir be abejo, pagarba žodžiui. Be pagarbos žodžiui negali būti nė kalbos apie mokymąsi, tuomet tai veikiau mechanika, bet ne lankstus, kūrybiškas procesas, kuris artimesnis menui, bet ne sportui, varžymuisi. Kita vertus, be drausmės, savistabos irgi ne ką mokymesi tepasieksi. Tad kaip matot, mano fragmentiški pamąstymai labai jau ,,šakoti“, nes daug kas svarbu.

Pedagogo/ dėstytojo darbas nelengvas, pilnas įvairių iššūkių. Ar esate patyrusi pilnatvę profesinėje veikloje?

Labai įdomus klausimas.. Nors apie tai nesu susimąsčiusi, bet didesnę ar mažesnę pilnatvės ,,dozę“ (juk pilnatvė – kaip ir begalybė – neapčiuopiama, nesuvaldomai plati) profesinėje veikloje patiriu nuolat. Pilnatve vadinčiau gilų pasitenkinimą, atliekamos veiklos prasmės jutimą. Be to turbūt negalėčiau dirbti. Kartais pilnatvė – lyg palaima, išgirdus studentų įvertinimus, kartais pilnatvę juntu ne dėl išorės faktorių, tačiau tada, kai įstengiu tarytum pati save viršyti, kai manau, kad kažko nesugebėčiau, bet vis dėlto ryžtuosi imtis darbo ir jį sėkmingai baigti. Pilnatvės jausmas randasi ir tada, kai suvokdama savo ribotumą, kiek praplečiu tas ribas ir tampa erdviau būti ir veikti toliau. Profesinė veikla – lyg kelias. Ėjimas. Patiriama sėkmė, o dažnai ir nesėkmės galiausiai vis tiek veda į geresnį savęs, kitų, pasaulio pažinimą, o tai ir yra tikroji pilnatvė.

Kokiomis vertybėmis vadovaujatės ugdydama jaunąją kartą?

Šis klausimas man labai patinka, ir atsakydama galėčiau ilgai kalbėti. Pirmiausia, svarbiausia vertybė, ,,įrankis“ mokant, ugdant jaunąją kartą yra pati kalba. Kokia mūsų kalba, toks ir ugdymas. Ar kalbame tikrais žodžiais, ar jie sako tikrus dalykus, ar jie suprantami jaunajai kartai, o dar svarbiau, ar mes patys tikim ir suprantam, ką kalbam, ką reiškia mūsų vartojami žodžiai? Kalbos devalvacija tokia akivaizdi viešojoje erdvėje, jog dažnokai žodžiai ne tik nublanksta, bet ilgainiui ima prarasti tikrąsias prasmes. Kalba, o ypač gimtoji kalba, neįkainojamas turtas. Mano auditorija nepaprastai plati – dirbdama Laužiko konsultaciniame mokymo centre mokau įvairiose gydymo įstaigose besigydančius ligoniukus nuo dešimties iki aštuoniolikos/devyniolikos metų amžiaus, būdama Valstybės institucijų kalbų centro dėstytoja mokau lietuvių kalbos užsieniečius, kurie taipgi skirtingo amžiaus, iš skirtingų šalių, turi skirtingų mokymosi, gyvenimo patirčių. Betgi per pirmą susitikimą su vaikais jiems visada užduodu tą patį klausimą: kam, kodėl mums reikia mokytis lietuvių kalbos? Šis klausimas nuveda toli. Užsieniečiams per pirmą paskaitą nepuolu aiškinti grynosios gramatikos, tačiau pasitelkusi visą žinojimą ir išmonę stengiuosi atskleisti mūsų kalbos išskirtinumą, grožį. Tad grįžtant prie vertybių ugdant… esu giliai įsitikinusi, kad kalbos mokymasis turi ir gali padėti formuoti pirmiausia ne jaunų žmonių vartotojišką, racionalų pasaulio suvokimą ir pragmatišką  santykį su juo, bet per kalbą padėti pažinti pasaulio grožį, nes kalba ir yra svarbiausias instrumentas, kuriantis estetinį santykį patiems su savimi, su aplinka, su pasauliu. Estetika, grožis – labai plačios sąvokos. Tai ne vien gražios formos, spalvos, garsai, tai ir gražūs, pagarba paremti santykiai.

Ar patinka eksperementuoti klasėje/ auditorijoje? Ką jums reiškia sąvokos eksperimentas/ naujovė kalbų mokyme? Papasakokite plačiau.

Prisipažinsiu, išgirdusi žodį „naujovės“ (dabar labai mėgstamas žodis ,,inovacijos“), pirmiausia pagalvoju ne apie interaktyvių lentų ar naujų kompiuterinių programėlių naudojimą. Inovacijos nūdien labiausiai siejamos su technologiniais dalykais. Tačiau eksperimentai, naujovės – ne vien technologiniai mokymo proceso dalykai. Nesu prieš juos, naudoju informacines technologijas ir pati, netgi neįsivaizduoju, kaip be jų, betgi didžiausi eksperimentai man veikiau susiję su turinio dalykais, su gebėjimas laiku ir vietoje panaudoti sintezuotas žinias, kalbine ir literatūrine prasme provokuojančias veiklas, kurioms atlikti būtina pagalvoti plačiau, pasinaudoti ne vienu ar dviem informacijos šaltiniais. Tarkim, neseniai vienai gimnazistei, beanalizuojant A.Mickevičiaus kūrybą, daviau užduotį išversti William Wordsworth eilėraštį į lietuvių kalbą ir palyginti jį su A.Mickevičiaus sonetu ,,Akermano stepės“. Man tai buvo eksperimentas. Mokinei taipgi. Jis mus nuvedė į vertimo meną, į geresnį, gilesnį žodžio pažinimą, supratimą, kad žodžiui būtina tam tikra aplinka, kad jis irgi gyvena tam tikroje ,,epochoje“. Eksperimentuoju tada, kai jau mokinius/studentus pažįstu tiek, kad galiu ryžtis tam tikram kalbiniam nuotykiui. Eksperimentas – ne vardan efektų. Kadangi visi esam skirtingi, tai kiekvieno jaunuolio ar suaugusiojo mokymas man pats tikriausias nuotykis, ėjimas žinant, kur nori nueiti, bet nežinojimas, kas gali nutikti pakeliui. Eksperimentai, naujovės be galo susiję ir su studento/mokinio turima patirtimi, su jo nusiteikimu patirti kalbinius nuotykius. Šiuo metu mokau lietuvių kalbos vieną garsų britą žurnalistą, kuris jau pramokęs penkiolika kalbų iš skirtingų kalbų grupių. Jam didžiausias nuotykis, kai leidžiuosi į žodžių etimologiją, kai lyginu tą patį žodį, pateikdama jo giminaičių įvairiose kalbose pavyzdžių. Tam studentui tai teikia ne tik malonumo, bet ir kelia nuostabą, kokia senovinė mūsų kalba. Jeigu žmogus nustemba, stebisi, grožisi – vadinasi, eksperimentas man pavyko.

Ar Jūsų darbe vis dar yra erdvės norui daugiau sužinoti, išmokti?

Vienareikšmiškai, taip. Ne tik noras mokytis – jis irgi, nes vis dar svajoju pasimokyti sen.hebrajų kalbos – bet ir mokymasis. Pirmiausia savosios kalbos mokymasis. Kai manęs mokiniai klausia, kiek kalbų moku, visada atsakau, kad nė vienos, nes ir gimtosios tebesimokau. Mokausi žodžių iš mūsų rašytojų klasikų, iš gerų vertėjų. Nesu mokslininkė, tačiau studijų laikais pradėjusi domėtis etimologija, ja domiuosi ir toliau – kas gali būti įdomiau už žodžių ,,gyvenimo“ istorijas, už jų klajones, keliones? Stengiuosi rasti laiko paskaitinėti prancūziškai, rusiškai, itališkai, šį tą lotyniškai, graikiškai. Juk nevartojamos kalbos labai greitai užsimiršta. Mano tėtis, kalbininkas, man sakydavo kadaise, kai buvau nedidelė: ,,Jei neskaitysi užsienio kalba bent penkiolika dvidešimt minučių kasdien, būtent kasdien, kalbos neišmoksi“. Niekada nepamiršau šito jo pamokymo. Tad mokant kalbos, jos mokytis pačiam mokytojui yra tiesiog būtina. O ko mokytis daugiau? Kalbų mokytojui prisireikia begalės žinių iš įvairiausių sričių. Muzika, jos istorija, meno istorija. Studijuoju Šventąjį Raštą, kuriame lobių lobiai…..ir vis mokausi. Ir, žinoma, daug mokausi iš savo mokinių, studentų. Juk žinote: „Docendo discimus“.

Kaip vertinate pedagogo ir mokinio/ studento tarpusavio ryšius, dermę?

Jei mokymosi procesą lyginčiau už gėlių auginimu, tai mokinio/studento ir dėstytojo/mokinio tarpusavio santykiai būtų ir žemė, ir oras, ir lietus. Santykis paremtas pagarba, pasitikėjimu, noru suprasti, išgirsti – tai yra tiek daug. Atsakydama į šį klausimą prisiminiau pirmojo laiško Korintiečiams žodžius: ,,Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.“ Meilė – juk pirmiausia pagarba, įsipareigojimas išgirsti tą, kuris šalia. Studentai, mokiniai mokosi skirtingais būdais, skirtingu tempu – tą suprasti, „išgirsti“ labai svarbu.

Gyvename Covid -19 krizės metu. Kas tai- grėsmė ar galimybė? Savęs išbandymas ir patikrinimas? Kaip užpildote Covid 19 atneštą tuštumą? Kokiomis nuotaikomis gyvenate šio laikotarpiu?

Šitas laikotarpis išties ypatingas. Žmonija neplanavo gyventi tokiomis sąlygomis, ir tai verčia suklusti – ne viskas suplanuojama. Gyvenime nutinka netikėti, ne visada malonūs dalykai, bet juos vienaip ar kitaip turime išgyventi. Man šis laikotarpis, neslėpsiu, labai geras. Didžiąją dalį laiko galiu dirbti ir gyventi savo vasarnamyje, prie ežero, miškuose, toli nuo šurmulio. Gamta ir klasikinė muzika, knygos, rašymas (man patinka rašyti) – tai užpildo visą laisvą nuo darbų laiką, tad apie kokią nors tuštumą negali būti nė kalbos. Betgi esu ir visuomenės dalis, todėl be abejo jausmai dviprasmiški: užjaučiu ypač jaunus žmones, kuriems taip maga keliauti, daugiau bendrauti, pati ilgiuosi ,,gyvų“ choro repeticijų, – dainuoju moterų chore „Liepos“, – ilgiuosi koncertų, kelionių, konkursų.

Daug ką mes suvokiame lyginimo būdu. Pasiguosti galim tuo, kad kadaise Europą niokojusio maro epidemijų metu žmonės mirė lyg musės, tai buvo nepalyginamai blogiau, nei dabar…Viskas praeina, praeis ir COVID-19. Ir vis dėlto mintys labiau sukasi ne apie tai, kad virusas praeis, kad praeitų greičiau, betgi apie tai, kad šiuo metu – čia ir dabar – turime kai ko išmokti, kam vis nebuvo laiko skubant ir bėgant. O ir pamatyti šalia esantį, pamatyti jį kitaip, nei iki šiol….

Kaip vertinate Švietimo ir mokslo ministerijos,  vadovų, atsakingų už institucijų veiklą  pandemijos metu, veiklą?  Gal galite pasidalinti su kolegomis savo darbo Covid-19 metu patirtimi?

Pastaruoju metu valdžia kaip niekad daug kritikuojama. Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai, pareigūnai taipgi. Kritikuoti visada lengviau, nei kurti, veikti. Mums visiems labai svarbu mokytis bendravimo kultūros ir prieš ką nors kritikuojant pasakyti bent jau ką nors gero. Man regis, tai, kad ugdymo procesas nesustojo prasidėjus karantinui, yra visų švietimo srityje besidarbuojančiųjų nuopelnas. COVID-19 visiems įnešė nežinomybės, netikrumo. Tad svarbiausia daugiau bendradarbiauti ir mažiau kritikuoti vieniems kitus. Galiu tik pasidžiaugti, kad institucijų, kuriose dirbu, vadovai nuo pat karantino pradžios drąsino, teikė patarimų, ėmėsi koordinuoti institucijų veiklas. Nesijaučiau palikta viena, visada buvo kolegos, kurie konsultavo vienu ar kitu klausimu, aš irgi dalinausi tuo, kuo galėjau. Bendradarbiavimas tartum įgavo naujų spalvų, tapo dar reikšmingesnis. Būtent dėka bendradarbiavimo dvasios ir Valstybės institucijų centro vadovės Audronės iniciatyvumo, veržlumo mes labai sėkmingai pradėjome naują veiklą – kitakalbius mokome lietuvių kalbos. Iš pradžių manėme, jog tai bus lyg vasaros nuotoliniai lietuvių kalbos mokymai, tačiau jie nesustojo pasibaigus vasarai ir sėkmingai vyksta toliau. Jei ne karantinas, net minties nebūtų buvusios mokyti ZOOM‘u, o štai šiomis sąlygomis paaiškėjo, kad mūsų studentai tik šitokiu būdu ir gali mokytis, nes jų geografija plati – Europa, Indija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija, Brazilija, Kolumbija ir kt. Fiziškai atvykti mokytis nebūtų galėjęs nė vienas.

Apibendrinant pasakyčiau – nėra to blogo, kad neišeitų į gera.

Tęsiantis karantinui, mokyklos/universitetai  susiduria su problema: mokyti  internetinėje erdvėje. Tai- procesas, verčiantis nuolat domėtis, išbandyti, kurti ir klysti.  Kaip Jums sekasi?  Su kokiais iššūkiais susiduriate kalbą mokydami nuotoliniu būdu?

Kovo mėnesį karantinas prasidėjo netikėtai, o mokyti nuotoliniu būdu iki tol man nebuvo tekę. Tai buvo nepatirti dalykai, vertę kiek nerimauti, tačiau pasiruošimui mokyti nuotoliniu būdu laiko tikrai užteko. Kovo mėnesį kiekvieną dieną žiūrėjau daug mokomųjų video, kaip dirbti nuotoliniu būdu, daug kartų išbandžiau tai, ką sužinojau. Ir žinoma, kolegų pagalba. Nepaprastai daug man padėjo kolegė Asterija iš Valstybės institucijų kalbų centro. Turėdama daugiau patirties ji žingsnis po žingsnio mane mokė, kaip dirbti su įvairiomis programomis, su ZOOM‘u. Tai buvo tikra tęstinė mokymų programa, esu jai labai dėkinga. O dėl sunkumų? Labiausiai vargina tikro gyvo ryšio nebuvimas. Taip, santykis ir ZOOM‘u užsimezga šiltas, tačiau gyvas bendravimas vis tiek kas kita. Kūno kalba labai reikšminga mokymo procese, ir tas dabar dar akivaizdžiau. Kitas dalykas, demonstruojama mokomoji medžiaga turi būti itin gerai apgalvota, maža to, ją reikia talpinti į virtualią erdvę. Tai techninis aspektas. Ir, žinoma, didžiulis darbas kuriant pačią mokomąją medžiagą. Kadangi tam mokymų formatui, kuris buvo pasirinktas, nebuvo įmanoma naudotis kokiu nors vienu vadovėliu, medžiagą kūriau pati iš visų įmanomų ir neįmanomų šaltinių. Vis dėlto patiriu didelį malonumą mokydama ir ZOOM‘u.

Aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje. Kolegos jus įšrinko į Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos Tarybą.  Koks Jūsų indėlis šios visuomeninės organizacijos veikloje, dirbančioje karantino sąlygomis? Ką galite palinkėti kolegoms?

Kolegoms norėčiau palinkėti ir šiuo laiku, karantino sąlygomis, kaip niekada anksčiau nepamiršti pasidžiaugti savo pačių ir kolegų, mokinių, studentų sėkmėmis. Esu tikra, kad ir dabar mes, dėstytojai/mokytojai esame laimingesni už kai kurių kitų profesijų atstovus. Kodėl? Esant ribotoms galimybėms bendrauti – o tai vienas pamatinių mūsų poreikių – mes ir toliau bendraujame. Dar taip neseniai buvo svarstoma apie tai, kad daugelio profesijų žmones pakeis robotai, o štai prasidėjus karantinui ir persikėlus į virtualią erdvę, į technologijų pasaulį, paaiškėjo, kad mokytojai nepamainomai svarbūs. Linkiu per šį laikotarpį sukaupti kuo daugiau vertingos patirties, kurios nebūtume įgiję esant kitokioms sąlygoms. Ir žinoma, būti sveikiems.

Nuoširdžiai dėkojame. Linkime sėkmės. Tegul  laikmečio sunkumai ir iššūkiai atneš vertingų  gyvenimo pamokų, bus atspirties taškas gyventi prasmingiau ir tobulėti visą gyvenimą.

Dėkoju Jums ir savo ruožtu linkiu visokeriopos sėkmės. Dėkoju už įdomius klausimus, už dėmesį, pagarbų bendravimą.