Яхина, Гузель. Зулейха открывает глаза. Mосква: Издательство АИСТ, 2020. 508 с

Knyga, kurią perskaičius norisi išsisakyti

Ina Dagytė Mituzienė

 

Iš tiesų apima šviesus jausmas, kai, perskaitęs knygą, neuždarai jos tik savyje, kai norisi išsisakyti ir yra kam. Šitas pozityvusis „kam“ manuoju atveju susijęs su spalvingu įvairių patirčių ir profesijų moterų rateliu, aišku, vyraujant filologėms. Vadiname jį Reading club. Jis renkasi kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį Vilniaus dailės akademijos Infotekoje, kur dažniausiai tuzinui skaitymo aistruolių duris  svetingai atveria erdvės šeimininkė Eglė Jovaišaitė. Susibūręs po Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos  „vėliava“, nors ir kitoje akademinėje teritorijoje, klubas nuo pat starto orientavosi į visoms priimtiną, laisvos, bet turiningos diskusijos formatą, subtiliai tuo keliu vedant Reading club sumanytojai Olgai Medvedevai. Neformali atmosfera, kūrybiškai išreikšto charakterio išsilavinusios asmenybės, tarpusavio pasitikėjimas ir tikėjimas tuo, kas daroma, kodėl ir kaip daroma, šiuo metu veržiasi jau ne pavienių susitikimų, o kultūrinio reiškinio čia,Vilniuje, versme.

Skaitomų knygų autoriai, tematika ir žanrai įvairuoja, sudarydami galimybę prisiliesti prie įvairių kontinentų, šalių ir individualių pasaulių. 2020-ųjų gegužę atvertėme Guzel Jachinos „Zuleicha atmerkia akis“, artimą Lietuvos skaitytojui stalininių represijų, pražūtin nešusių ir 200 tūkst. mūsų tautiečių – valstiečių, mokytojų, gydytojų – likimus, tematika, įvairiais kampais persipinančia su knygoje atskleidžiamu 1930 -1946 metais vykusių įvykių dramatišku audiniu. Daug turime knygų, užrašytų prisiminimų apie šį laikotarpį. Daugeliu atvejų jose – skausminga, nepagražinta tiesa. Bet reta tarp jų pakyla iki įsimenančio, apibendrinto, meninio vaizdo. Įtaigą augina talentas. Jis veda istoriją iš epochos į epochą, užtikrina atminties tęstinumą  vis naujos kartos protuose ir širdyse. Tokiuose, kaip mes – ne itin jaunuose ar dar bręstančiuose, ir vienu, ir kitu atveju savo kailiu nepatyrusiuose represijų ar karo žiaurumų. Tokia yra G. Jachinos knyga. Teisinga ir talentinga.

Liudmila Ulickaja šią knygą apibūdino taip :“Pro liubovj i niežnostj v adu“/““apie meilę ir švelnumą pragare“. Mano reformatiška prigimtis skatina pridėti savą „trigrašį“: apie valią gyventi ir veikti bet kokiomis sąlygomis – neišskiriant savęs iš gamtos, nesu(si)reikšminant. Ir tuo pačiu atsiremiant į savo žmogiškas šaknis, šiuo atveju – į motinos per pasakas ir pasakojimus perduotą žiaurų, bet savo esme humanišką santykį su socialiuoju pasauliu. O toliau – be tirpstančio sudėtingame herojės gyvenimo kelyje paklusnumo, su augančiu pasitikėjimu savo jėgomis, saviverte. Mačiau ir jaučiau, kaip moralinis imperatyvas Zuleichos gyvenime persikelia iš istoriškai tradicinės, aplinkos įdiegtos vertybių sampratos į bendražmogišką ir tuo pačiu savarankišką kontekstą. Buvo įdomu tarytum iš šono stebėti savo, angažuotos baltiškojo feminizmo atstovės, reakcijas ir pojūčius. Kol kas feministinį požiūrio kampą paliksiu vėlesniam laikui. Nors autorės valia ir natūra nulėmė giliai moterišką knygos audinio „pynimą“, bet rezultatas atveria dar gilesnes žmogiškąsias gelmes.

Šią knygą skaičiau pasaulyje ir Lietuvoje vykstančio karantino dėl COVID 19 pandemijos sąlygomis. Ir tai suteikė skaitymui ir knygos suvokimui papildomų spalvų. Kartais skaitymą tam tikra prasme galima traktuoti kaip pabėgimą nuo tikrovės, saugų uostą, kuriame vyksta intriguojantys, svarbūs, emociškai įtraukiantys dalykai. Bet tu pats esi čia stebėtojas, kuris kada nori gali atidėti knygą į šalį, pakelti akis į debesuotą ar skaidrų dangų, pasilepinti desertu, užsiimti buitiniais ar kitais reikalais.

Jautresnius knyga pririša ilgesniam laikui, nepaleidžia iš savo emocinio lauko, net pakeičia realybę. Kaip sekant šio romano kito veikėjo – profesoriaus Karlo Volfovičiaus Leibos pavyzdžiu. Jis leidosi apglėbiamas nuo realybės saugojančio individualaus menamo„kiaušinio“ pavidalo apvalkalo, kai, įsigalint sovietizacijai, prarado pareigas Kazanės universitete, chirurgo praktiką ir užsidarė iš savo tėvo paveldėtame erdviame bute, kuriame porevoliucinis „proletariatas“ žingnis po žingsnio užėmė didžiąją jo dalį ir „deklasuotam elementui“ liko vienintelis kambarys. Tad Karlas Volfovičius ėmė įsivaizduoti, kad viskas vyksta „po senovei“ – pradedant rytą pamėgtu puodeliu kavos iš trapaus porceliano puodelio ir tęsiant ilgu pasirengimu vykti į menamas paskaitas.

Profesorius Leiba man šiame knygos skaitymo procese buvo labai svarbus. Bet pirma užbaigsiu mintį apie karantiną, o tada pereisiu prie antrosios minties – kodėl svarbus. Karantine „sėdim“ nuo kovo 16. Kai rašau šias eilutes – gegužės 11. Tuoj du mėnesiai. Per juos paaiškėjo, kad baisioji pandemijos banga  iš esmės nepalietė Šiaurės Rytų Europos – užsikrėtusių skaičius 10 tūkst. gyventojų neženklus, kaip ir mirčių skaičius. Gal todėl ir vertėjo būti karantine. Tik sunku žvelgti į išderinto gyvenimo ekonomines pasekmes, kurių kontūrai dar tik ryškėja. Tai neramina ir, sakyčiau, yra didesnis nerimo faktorius, nei tas, kurį sukėlė sąlyginis užsidarymas namuose. Juk namuose skleidėsi šiluma, jaukiai ir gundančiai „murkė“ artipilnis šaldytuvas, veikė internetas ir galima buvo ramiai skaityti tokias pagavias knygas, kaip ši.

O kiek pasibaisėjimo dėl karantino viešoje ar privačioje erdvėje, kalbų apie „kančią“, psichologines liekamąsias pasekmes, būtiną pagalbą. Tada, kai dar nebuvo progos išties rimtai kentėti, išskyrus tuos keliasdešimt į koronos tinklą patekusių tautiečių ar reiškiant solidarumą su Pietų Europos ir JAV žmonėmis, kuriuos užgriuvo jau tikra ir negailestinga pandemijos banga. Tuo metu mano skaitomoje knygoje – 1930- ųjų iššūkiai, brutalūs išbuožinimo ir/ar inteligentijos „perauklėjimo“ procesai, šiuo atveju – Kazanės gubernijoje, kelionė gyvuliniuose vagonuose Sibiro link, plaukimas Jenisiejumi, Angara, ilgalaikė stotelė, tapusi namais, negyvenamoje taigoje… Per kelis mėnesius iš 800 ‚keliauninkų“ lieka 30… Per tikrą nepriteklių, nežmoniškas sąlygas, mirtį sėjančius šūvius, baržos skendimą… Didžiulis skirtumas tarp realios kančios, kuri liejasi iš istorijos faktų pagimdytos knygos puslapių ir ir įsivaizduojamos šiandieninio karantino deklaruojamos kančios…. Kančios, apvaldančios visais įmanomais čiuptuvais ir kančios, daugiau įsivaizduojamos, apčiuopiamos suinfantilėjusiais receptoriais…

O dabar antroji mintis – apie Karlą Volfovičių, knygoje (ir gyvenime) atstovaujantį intelektinio fronto pajėgoms. Man čia svarbi galimai brėžtina linija – sujungianti, susikertanti ar persipinanti (nelygu koks periodas) – su šiandienos edukuočiausio visuomenės posluoksnio laikysena. Pavojus ir inteligentija. Kas kaip gelbstisi ar gelbėja? Ko reikia šiandien, kad išlįsti iš „kiaušinio“, kuris pagal daugelį požymių taip pat egzistuoja. Bet tai jau kita tema. Aktuali –man? šalia esantiems? platesniam ratui? Pripažįstu, Karlo Volfovičiaus paveikslas savo įtaigumu neprilygsta daugiasluoksniam ir gyvam Zuleichos paveikslui. Bet per visą knygą, kur jie pasirodo ir veikia atskirai arba drauge – jie abu man buvo įsimintiniausi. Tradicijų tramdomo gaivališkumo, gamtajausminio moteriškumo kupina Zuleicha ir sausas intelektualas, estetas ir tuo pačiu nuoboda Karlas Volfovičius, lindėjęs, o vėliau pajėgęs išlįsti iš savo ‚kiaušinio“.

Stipriausias Guzelj Jachinos knygos privalumas ( neįtikėtina – čia jos pirmoji knyga) – žodžiais piešiami paveikslai. Kaip tapyba ryškiais, bet tuo pačiu subtilumo nepraradusiais dažais. Paveikslai tokie sodrūs, apvaldantys, lydintys ir atitraukus žvilgsnį nuo jų. Pavyzdžių gali būti daug. Atsitiktinai atminties dubury iškyla epizodas, kaip Zuleicha, besislėpdama nuo savo tironės anytos ir vyro, šliaužia vogti „saldžios dešros“ – ne savo alkanam skrandžiui, bet kapinių dvasiai, kurios prašys būti maloninga mirusioms dukrelėms… Kaip ploniausio šerkšno raštais nutapytas sutuoktinių – Mustafos ir Zuleichos – žygis skambantį nuo šalčio baltą žiemos rytą rogėmis į mišką, beržo kirtimas, dorojimas, Zuleichos baimė pasiklysti ir džiaugsmas, kad turi gerą vyrą. Nors gerumą grindžia vieninteliu faktu : vis dėlto galėjo, bet nepaliko jos vienos pūgos apsiaustame, nakties link tamsėjančiame miške.

Dosniu mostu autorė žeria taupias, iškalbingas gamtos ir žmonių veiksmų paraleles. Tarp jų ir Mustafos vakariniai susitikimai su motina pirkioje, jos pusėje, meilės sūnui išraiškingos detalės – pasakojimai apie jo išsaugojimą per badmetį, kitų vaikų praradimą ir tai, kad daug kas suvalgė savo vaikus, bet jos šeima – ne. Ko gero, būtų sunkiai įgyvendinamas užmojis „išskleisti“ įspūdingiausių žodžiais nutapytų paveikslų paletę. Bent man, ne filologei, tai per sunku. Tad atsisakau tokios idėjos. Tuo pačiu žinau, jaučiu, kad skirtingu metu iš atminties išplauks ne tie patys paveikslai. Ir tai dar kartą rodys autorės sukurtų vaizdų gyvybingumą.

Aišku, reikia pripažinti, kad man jie stipresni pasirodė knygos pirmojoje pusėje. Nors autorei priskiriamas (pamatuotai, ir pagal išsilavinimą) medžiagos pateikimo kinematografiškumas, bet man toji „dramaturgija‘ ne vienu atveju pasirodė kiek pritempta (ypač antroje dalyje), o kartais siužetinės linijos, faktai ir neįtikino. Kaip, pvz., Zuleichos gebėjimas (pirmą kartą į rankas paėmus šautuvą) ne tik iššauti, bet nudėti  mešką…

Sunku patikėti, kad Semruko gyvenvietėje  išaugus valgytoj skaičiui iki 400 burnų, visą darbą gali atlikti kadaise profesionalus virėjas ir Zuleicha. Net jeigu tai puslitrio talpos“ bliūdelis“ skystos košės ir duonos riekė, bet visvien reikia 200 litrų talpos katilo mažoje virtuvėlėje… Kai  Zuleicha išėjo  į „lazaretą“, vietoj jos atsirado vėl tik vienas padėjėjas…

Ir tokių vietų yra nemažai. Išsodintiems ant negyvenamo Angaros kranto „keliauninkams“ skirti daiktai, o tuo labiau jų prižiūrėtojui paliktas gausus (?) maišas „patronų“… Tai buvo pagrindinis maisto (nušautų paukščių ir žvėrių) parūpinimo kelias, kurį vienas mynė stovyklos komendantas Ignatovas – sunku įsivaizduoti, kaip reikia šaudyti su 100-ta procentiniu pataikymu, kad jų užtektų ilgus rudens ir žiemos mėnesius.

Bet tai tik detalės, „melizmai“, kurie užkliūna gal tik racionalesnei ar technokratiškai akiai. Kitavertus, knyga ne tik emociškai turi skatinti tikėti ir pasitikėti, kitaip ji artėja prie pasakos žanro. Šiuo atveju tai būtų žiauri pasaka ( mes, lietuviai, prie tokių esame pratę. Ko verta vien mūsų Eglė žalčių karalienė…) Ir dar – pasakos dažniausiai baigiasi taip: o po to jie ilgai ir laimingai gyveno.

Kai Zuleicha, skausmingai išleidusi sūnų į „platųjį pasaulį“, vėl suka Semruk gyvenvietės link, ją pasitinka šiai istorijai optimistinį pagreitį suteikęs buvęs stovyklos vadas raudonarmietis Ivanas Ignatovas. Ir padvelkia vos salstelėjusiu (nuo žolelių kylančios improvizuotos vanilės) kvapu – širdies šauksmui atliepiančio happy end‘o nuojauta: Zuleicha ir Ivanas, ko gero, liks kartu.

Taip toliau sunkaus likimo sužalotus gyvenimus bandytų drauge kurti du knygos pradžioje begaliniai skirtingi žmonės. Ivanas – Zuleichos vyro Mustafos žudikas, idėjinis „raudonasis“, vėliau dėl „neteisingų“ prioritetų iš posto išmestas NKVD-istas – padėjęs išgyventi „priešams“ ir tų „priešų“ išgelbėtas iš Angaros glėbio, nepraradęs/ iš naujo atradęs žmoniškumą ir gebėjimą mylėti, spėjęs bent dokumente „įsūnyti“ Zuleichos ir Mustafos palikuonį Juzufą, suteikdamas jam šansą (sėkmingai pabėgus iš stovyklos) tapti dailininku, kaip jo pirmasis mokytojas repatrijuotasis Leningrado skulptorius ir tapytojas Ikonikovas. Zuleicha – žaliaakė totorė, griežtų bendrabūvio taisyklių genties dukra, trim dešimtim vyresnio vyro paklusni žmona ( ir anytos įkaitė), vėliau našlė, keturių mirusių dukrų apraudotoja, išbuožintoji visoms gyvenimo negandoms atvira auksarankė, per netektis atradusi save ir sugebėjusi neišduoti savo širdies.

Ką gi, prisipažįstu, užvertus knygą, išsprūdo nevalinga ir netikėta ašara. Su šia knyga nenorėsiu išsiskirti. Ir tą proga nuoširdžiai dėkoju už taiklią ir subtilią – laikmečio, turinio ir meninės jėgos požiūriu – dovaną autorei ir knygos (originalo kalba) egzempliorių man dovanojusiam žmogui.

Ina Dagytė Mituzienė
2020 gegužė,
Vilnius