Interviu su Loreta Zavadskiene

2020-12-11 at 10:24

Esate patyrusi kalbininkė profesionalė.  Kas Jums  yra svarbiausia pedagogo darbe?

Mano supratimu, pedagogui svarbiausia yra atvirumas iššūkiams, su kuriais susiduria kiekvienas savo srities specialistas ir drąsa juos priimti bei paversti galimybėmis tam, ką tu darai ir ko tu sieki savo kasdieniniu pedagogo darbu, įgyvendinti. Šis virsmas yra sąlygotas savo veiklos prasmingumo suvokimo ir noro nuolat mokytis bei tobulėti vardan tų, kurie yra tavo mokiniai, o tuo pačiu ir tavo mokytojai.      

Pedagogo/ dėstytojo darbas nelengvas, pilnas įvairių iššūkių. Ar esate patyrusi pilnatvę profesinėje veikloje?

Pedagogo profesija buvo pirmas ir vienintelis pasirinkimas mano gyvenime. Niekada nesuabejojau šiuo savo sprendimu. O dabar, turėdama daugiau nei 35 metų darbo šioje srityje patirtį, galiu tvirtai pasakyti, kad tuomet mano pasirinktas pedagogo kelias – tai prasminga kelionė, kupina iššūkių, o tuo pačiu ir nepaliaujančių stebinti atradimų, o kartais ir nusivylimų, bet visada atverianti naujas galimybes tiek asmeninei, tiek profesinei savirealizacijai. Šioje kelionėje kiekvienas sutiktasis, nesvarbu ar tai mokinys/ studentas, ar kolega, palieka savo pėdsakus, kuriuos galėčiau įvardinti kaip prasmingas patirtis, iš kurių ir susideda tavo profesinis gyvenimas. Tas patirtų bendrystėje su sutiktais žmonėmis išgyvenimų  prasmės suvokimas praturtina ir įkvepia tolimesnei kelionei naujų atradimų ir jų siūlomų idėjų įgyvendinimo link.

Kokiomis vertybėmis vadovaujatės ugdydama jaunąją kartą?

Meilė ir Pagarba – tai dvi, mano galva, svarbiausios vertybės pedagogo darbe. Man šis suvokimas atėjo su ilgamete pedagoginio darbo patirtimi – jomis stengiuosi vadovautis tiek asmeninėje veikloje, tiek bendraudama su studentais. Meilės tam kuo užsiimi stoka įtakoja darbo ir tarpusavio santykių su ugdytinais kokybę – atsiveria erdvė rutinai, kuomet nebelieka užsidegimo stengtis, susiformuoja įprotis atlikti viską paviršutiniškai. Dar daugiau, atsiranda abejingumas savo atliekamai veiklai ir tiems, su kuriais bendrauji. Niekada nesitikiu meilės sau iš studentų – ja tiesiog dalinuosi. Ką stengiuosi ugdyti jaunuose žmonėse – tai nebūti abejingais sau, savo atliekamai veiklai, šalia esančiam, visuomenėje vykstantiems reiškiniams. Lygiai taip pat pirmiausia savo elgesiu ir žodžiais stengiuosi parodyti, kaip svarbu gerbti kitus, pradedant pagarba sau, nes tikiu, kad tik abipuse pagarba grindžiami santykiai yra prasmingi ir vieninteliai, kuriuos privalu puoselėti.

Ar patinka eksperimentuoti klasėje/ auditorijoje? Ką jums reiškia sąvokos eksperimentas/ naujovė kalbų mokyme? Papasakokite plačiau.

Eksperimentavimą mokant universiteto studentus akademinės ir mokslinės anglų kalbos suprantu kaip naujų mokymo metodų ir būdų, geriausiai atliepiančių dėstomo dalyko specifiką, paiešką bei veiksmingą jų įgyvendinimą. Kartais tai darau labai tikslingai, nes to reikalauja atnaujintas studijų dalyko turinys, o kartais – vedina savo įžvalgų, kylančių iš bendravimo su savo studentais: juk kiekviena studentų grupė yra savita – vienoje būna daugiau gerai mokančių anglų kalbą, o kitoje – anglų kalbos mokėjimo lygis yra ryškiai žemesnis. Nė vienas užsiėmimas nebūna vienodas. Kartais viskas vyksta labai spontaniškai – tuomet pasikliauju savo turima patirtimi ir parenku tuo metu, mano galva, labiausiai tinkančią veiklą, kurios nebuvau iš anksto suplanavusi. Manau, kad nuolatinis domėjimasis naujovėmis užsienio kalbų mokyme ir kūrybiškas jų pritaikymas praktikoje yra būtina sąlyga dirbant su ugdytiniais ir siekiant, kad jie išsiugdytų tokius kalbinius gebėjimus, kurie ne tik leistų studentams sėkmingai įsisavinti ir pajausti tavo dėstomo dalyko vertę, bet ir įgalintų taikyti šiuos gebėjimus visų studijų universitete metu bei jį pabaigus.

Ar Jūsų darbe vis dar yra erdvės norui daugiau sužinoti, išmokti?

Manau, kad smalsumas ir noras daugiau išmokti yra asmeninės savybės, kurias žmogus išsiugdo ir puoselėja sąmoningai. Spartus gyvenimo tempas, nuolat atsinaujinanti informacija, pokyčiai visuomenės gyvenime bei pasaulyje diktuoja būtinybę neatsilikti ir domėtis bei stengtis susipažinti su naujų technologijų teikiamomis galimybėmis ir jas išnaudoti. Žinoma, atliekamas darbas sudaro prielaidas daugiau ar mažiau joms pasireikšti, ypač kai tenka įsisavinti naujas metodologijas, nuolat atnaujinti studentams pateikiamą medžiagą ir jos pagrindu organizuoti studentų mokymosi poreikius atitinkančias veiklas. Antra vertus, darbo su jaunais žmonėmis, ypač studijuojančiais universitete, kitaip ir neįsivaizduoju. Taip ir mokomės vieni  iš kitų ir drauge.  

Kaip vertinate pedagogo ir mokinio/ studento tarpusavio ryšius, dermę?

Pasikartosiu, kad Meilė ir Pagarba – tai dvi vertybės, kuriomis vadovaujuosi kaip kelrodėmis bendraudama su savo ugdytiniais, anksčiau su mokiniais, o dabar su studentais. Esu giliai įsitikinusi, jog tik su meile atliekamas darbas suteikia jam prasmę ir leidžia tinkamai jį atlikti. Tuomet nebelieka poreikio besimokančiuosius įtikinėti ar kitaip demonstruoti to, ką tu darai prasmingumu. Studentai tai tikrai jaučia ir tuomet tavo pastangos atsiperka su kaupu – užsimezga ypatingas tarpusavio ryšys, su vienais tampresnis, su kitais – ne toks išjaustas, tačiau dažniausiai nesumeluotas. Pagarba savo studentams visada turi grįžtamąjį ryšį, kurio raiška – noras ir gebėjimas išgirsti ir įsiklausyti į vienas kito, tiek dėstytojos, tiek kitų studentų, nuomones, geresnis kito žmogaus išgyvenamų jausmų supratimas. Žinoma, universiteto kalba dažniausiai yra argumentų kalba, todėl mokėjimas diskutuoti nemenkinat pašnekovo ir jo išsakytų minčių visų pirma yra ar turi būti grindžiamas pagarba kito nuomonei, taip atrandant bendrus sprendimus kiekvienoje situacijoje.

Gyvename Covid -19 krizės metu. Kas tai – grėsmė ar galimybė? Savęs išbandymas ir patikrinimas? Kaip užpildote Covid 19 atneštą tuštumą? Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiuo laikotarpiu?

Covid -19 pandemija – iššūkis visai žmonijai, suteikiantis mums, šios planetos gyventojams, galimybę naujai pažvelgti ir įvertinti tai, kas svarbiausia žmogaus gyvenime – sveikata ir darni bendrystė, susitelkiant šios krizės padarinių įveikimui. Labai svarbu suvokti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus pandemijos metu ir elgtis taip, kad būtų užkirstas kelias šiam virusui plisti, atliekant bent jau tai, kas nuo tavęs priklauso.

 Žinoma, pasigendu gyvo bendravimo su artimais man žmonėmis, o ir nuotoliniu būdu vedamos paskaitos trukdo geriau pažinti savo studentus, tačiau tikrai nejaučiu tuštumos šiuo ypatingu laikotarpiu. Intensyvus rengimasis paskaitoms ir jų vedimas persikėlė į naują erdvę, bet nesulėtino tempo bei darbo krūvio. Sakyčiau, kad gal net atvirkščiai – atsirado daugiau laiko bendravimui su šalia esančiais ir sau.

Kaip vertinate Švietimo ir mokslo ministerijos,  vadovų, atsakingų už institucijų veiklą  pandemijos metu, veiklą?  Gal galite pasidalinti su kolegomis savo darbo Covid-19 metu patirtimi?

Visos priemonės, kurių ėmėsi tiek Švietimo mokslo ir sporto ministerija, tiek institucijos, kurioje dirbu, vadovai, buvo sąlygotas pandemijos metu kylančių grėsmių ir nukreiptos į veiksmingų būdų, kaip sustabdyti ar sumažinti galimybes užsikrėsti Covid-19 virusu. Manau, kad perėjimas prie nuotolinio mokymo yra pati geriausia išeitis dabartinėje situacijoje. Vilniaus universitete suteikiama pakankamai išsami ir konkreti informacija, kaip organizuoti ugdymo procesą nuotoliniu būdu, nuolat organizuojami mokymai, kaip įvaldyti paskaitų ir įvairių atsiskaitymų administravimą. Tiesą pasakius, su katedroje dirbančiais kolegomis dabar susitinkame daug dažniau. Greičiausiai tai dėl asmeninių mano institucijos vadovių savybių, bet tie mūsų pasibuvimai kartu, nors ir virtualioje aplinkoje, yra konstruktyvūs, o tuo pačiu ir suteikiantys  galimybę gauti pagalbą rūpimais klausimais.      

Tęsiantis karantinui, mokyklos/universitetai  susiduria su problema: mokyti  internetinėje erdvėje. Tai- procesas, verčiantis nuolat domėtis, išbandyti, kurti ir klysti.  Kaip Jums sekasi?  Su kokiais iššūkiais susiduriate kalbą mokydami nuotoliniu būdu?

Perėjus prie visuotino ugdymo nuotoliniu būdu teko savo dėstomą kursą pritaikyti jo organizavimui šia forma. Šį semestrą tai buvo man nauja patirtis. Tenka pripažinti, kad teko daug ko mokytis ir išmokti. Ir toliau esu įvairesnių galimybių, kaip veiksmingiau ir įdomiau organizuoti savo paskaitas, paieškose. Tačiau, manau, kad tai tikrai nėra naujiena bet kuriam dėstytojui. Esu dėkinga savo studentams už jų supratingumą ir pagalbą įsisavinant nuotolinio mokymo(si) ypatumus – tokiais atvejais jie tampa mano mokytojais, o aš nebijau pripažinti savo klaidas ir atvirai jiems apie tai prisipažinti. Kalbų mokymui(si) skirti užsiėmimai nuotoliniu būdu tikrai nėra pats palankiausias kelias. Pirmiausia prarandama galimybė geriau pažinti savo studentus, savalaikiai atpažinti ir sužinoti jų individualius poreikius ir sunkumus įsisavinant dėstomą dalyką. Nors yra galimybė studentams skiriamas veiklos organizuoti poromis ir grupėmis virtualioje erdvėje, tačiau tai tikrai nepakeičia gyvo bendravimo teikiamų privalumų.

Aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje. Kolegos jus išrinko į Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos Tarybą.  Koks Jūsų indėlis šios visuomeninės organizacijos veikloje, dirbančioje karantino sąlygomis? Ką galite palinkėti kolegoms?

Užsitęsęs karantinas neabejotinai įtakoja visuomeninių organizacijų veiklos pobūdį, versdamas jas ieškoti naujų komunikavimo formų ir būdų. Lietuvos kalbų pedagogų asociacijai (LKPA) taip pat teko persikelti į elektroninę erdvę, kurioje yra pakankamai vietos susitikimams ir pasidalijimui mintimis, nors labai pasigendu gyvo bendravimo su kolegomis. Stengiuosi prisidėti savo įžvalgomis svarstant įvairius klausimus Taryboje, palaikyti iškeltas iniciatyvas, apie jas informuoju kolegas, kurie dar nėra LKPA nariai, bet gali jais tapti.

Savo kolegoms ir sau noriu palinkėti stiprybės ir vienas kito palaikymo šiuo nelengvu Lietuvai ir visam pasauliui laikotarpiu. Visos negandos kada nors pasibaigia, Covid-19 viruso sukelta krizė taip pat bus įveikta.  Esu įsitikinusi, kad po jos būsime sustiprėję ir išmokę naujų svarbių dalykų, kurių įkvėpti galėsime tęsti pradėtus darbus ir imtis naujų veiklų įgyvendinimo.

Nuoširdžiai dėkojame. Linkime sėkmės. Tegul  laikmečio sunkumai ir iššūkiai atneš vertingų  gyvenimo pamokų, bus atspirties taškas gyventi prasmingiau ir tobulėti visą gyvenimą.